Viešosios informacijos skelbimui – griežti reikalavimai (II dalis)

2020 10 06

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas tiek žinių, tiek ir nuomonių, sudarančių viešosios informacijos turinį, skleidimui numato atitinkamus reikalavimus. Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, programos vedėją ar kitą asmenį), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, privalo būti objektyvūs ir nešališki. Žurnalistas turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones.

Viešosios informacijos skelbimo reikalavimai įtvirtinti ir Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse, numatančiame, jog perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę ir etiką. Nuomonės turi būti reiškiamos etiškai. Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis ne mažiau kaip dviem šaltiniais. Nesant galimybės patikrinti skelbiamos informacijos tikrumą ir šaltinius, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai gali skelbti šią informaciją tik tuo atveju, jei delsimas ją skelbti būtų žalingas visuomenei ir jei skelbiamoje informacijoje konkrečiai nurodoma, kad ji nėra patikrinta. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos, neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų.

LAT ir EŽTT praktikoje yra plačiai pasisakyta dėl viešosios informacijos skelbimo reikalavimų. LAT yra konstatavęs, kad tarptautinėje bei nacionalinėje praktikoje asmens garbė ir orumas ginami ne tik nuo juos žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Taigi, visuomenei pateikiama informacija apie tam tikrus įvykius turi būti teisinga, pagrįsta faktais. Viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė. Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą. Žinios ar nuomonės apie asmenį paskleidimas visuomenės informavimo priemonėje formuoja visuotinę nuomonę apie šį asmenį, todėl, nors nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti pagrįsta tam tikrais duomenimis, sudarančiais realias prielaidas išreikštai nuomonei susiformuoti, ir išreikšta nepažeidžiant tuo metu visuomenėje priimtinų elgesio normų; ji negali būti naudojama siekiant žmogų pažeminti, pažeisti jo garbę ir orumą. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas. Sprendžiant dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės, būtina įvertinti aplinkybę, kad žurnalisto profesinė etika reikalauja skelbti tik patikrintą, tikrą informaciją, todėl visuomenės informavimo priemonės turi pareigą padaryti viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą. Sprendžiant dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės, kiekvienu atveju turi būti nustatomos faktinės aplinkybės, susijusios su informacijos šaltinio, kurio pateiktus duomenis citavo visuomenės informavimo priemonė, patikimumu, autoritetu ir, vadovaujantis protingumo principu, turi būti vertinama visuomenės informavimo priemonės pasitikėjimo tokiu šaltiniu atitiktis keliamiems žurnalistų profesionalumo standartams. EŽTT yra nurodęs, jog egzistuojant ypač svarbioms priežastims, žurnalistui gali būti taikomos sankcijos už pagalbą paskleidžiant kito asmens interviu išsakytus teiginius, priešingu atveju būtų rimtai pakenkta spaudos prisidėjimui prie diskusijų bendrojo intereso klausimais. Be to, iš žurnalistų negali būti reikalaujama sistemingai ir formaliai atsiriboti nuo citatų, kurios gali įžeisti, provokuoti ar sukelti žalos kitų asmenų garbei, turinio. Pabrėžtina, kad žiniasklaidos priemonės yra atsakingos ir už provokuojančias antraštes, kurios neretai neatitinka straipsnio/interviu turinio, bet užima ypatingą vietą visuomenės dėmesio patraukimo ir išankstinės nuomonės formavimo kontekste. Nors pagal EŽTT praktiką tam tikrų pasakymų, kurie skirti visuomenės dėmesiui pritraukti, vartojimas savaime negali nulemti pažeidimo ir žiniasklaidos priemonei negali būti priekaištaujama dėl straipsnio „sustiprinimo“ ir siekio jį pristatyti patraukliai, vis dėlto tai neturi iškraipyti paviešintos informacijos ir klaidinti skaitytojo. Klaidingą įspūdį sudarančios, reputaciją menkinančios antraštės suformulavimas, nesuderinamas su etiškos žurnalistikos principų laikymusi. Taigi visuomenės informavimo priemonė turi įstatyme įtvirtintą pareigą skleisti tik patikrintą informaciją. Tai reiškia, kad nepatikrinta informacija, nors ją pateikė ne anoniminis šaltinis, net jei ji anksčiau buvo tam tikru aspektu pasirodžiusi viešo informavimo priemonėse, negali būti skleidžiama (plėtojama), juolab įžeidžiančiu būdu.

Taigi, apibendrinant aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog tiek žinia, tiek ir nuomonė, turi būti skelbiamos įvertinus tiek jų šaltinius, tiek pačios informacijos patikimumą, jos atitikimą teisės aktuose nurodytiems viešosios informacijos turinio reikalavimams.

__________________

Tai yra straipsnių ciklas, daugiau įžvalgų šia tema:

Ar viešai paskelbta informacija yra žinia ar nuomonė? (I dalis)

__________________

Straipsnį parengė teisininkas Mindaugas Šveiteris. © LAWCORPUS

Jei turite klausimų, susisiekite su LAWCORPUS teisininkais el. paštu info@lawcorpus.lt arba telefonu +370 615 53 847.