Lietuvos Aukščiausiojo teismo išvada: „Asmens neprieštaravimas būti filmuojamam nereiškia jo sutikimo būti viešai rodomam per televiziją.“
2020 11 10
Teisė į atvaizdą – tai platesnės teisės į žmogaus privatų gyvenimą sudėtinė dalis. Šios teisės apsaugos esmė įtvirtinta CK 2.22 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Teisę į atvaizdą ribojančioje CK 2.22 straipsnio 2 dalies normoje įtvirtinta, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu pirmiau nurodyti veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje; kai filmuojama, fotografuojama, atvaizdas naudojamas, daromi vaizdo ir garso įrašai fiksuojant teisės pažeidimus; kai informacija apie privatų gyvenimą padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas ir kt. Tačiau asmens nuotraukos ar video medžiagos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.
Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra pateikęs išaiškinimus, kad asmens sutikimas gali būti duotas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau sutikimas fotografuotis savaime nereiškia ir sutikimo nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti, nes tai, kad asmuo galėjo sutikti būti fotografuojamas, dar nereiškia, jog jis davė ir sutikimą rodyti nuotrauką ir pan. Šių nuostatų turi būti laikomasi ir sprendžiant klausimą dėl vaizdo įrašo transliavimo teisėtumo, nes filmavimas yra vienas iš atvaizdo fiksavimo būdų. Asmeniui, aiškiai ar konkliudentiniais veiksmais išreiškus nesutikimą būti filmuojamam, tai aiškintina ir kaip nesutikimas leisti transliuoti vaizdo įrašą per visuomenės informavimo priemones.
Asmens konkliudentiniai veiksmai – neprieštaravimas filmavimui – negali būti savaime vertinami kaip sutikimas ir viešai rodyti filmuotą medžiagą. Kitaip tariant, jei asmuo, matydamas ir suvokdamas, kad yra filmuojamas, neišreiškia nesutikimo dėl filmuotos medžiagos transliavimo, tai nesudaro pagrindo vertinti, kad buvo duotas sutikimas ir filmuotą medžiagą transliuoti, juolab kad filmuojamas asmuo negali žinoti, kokio turinio, apimties bus ši medžiaga, kaip ji bus sumontuota, kaip pateikta (paminint ar ne filmuoto asmens duomenis, rodant ar ne jo veidą, komentuojant ar ne rodomą filmuotą medžiagą).
Taigi, teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio teisės į atvaizdą pažeidimo bylas (kai žmonės yra filmuojami televizijos laidoms policijos pareigūnų tarnybos metu) vertina, kuo pasireiškė filmuotos medžiagos fiksuojant teisės pažeidimą reikalingumas viešam demonstravimui nagrinėjamu atveju, kaip tai padėjo atskleisti įstatymo pažeidimą, kuo pasireiškė teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti vaizdo įraše pateiktą informaciją ir ar tai nebuvo vien siekis gauti ekonominės naudos, patenkinti visuomenės smalsumą.
Vadovaujantis CK 2.22 straipsnio 3 dalimi, fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Šaltinis: Civilinė byla Nr. e3K-3-278-403/2020
________________
© LAWCORPUS
Jei turite klausimų, susisiekite su LAWCORPUS teisininkais el. paštu info@lawcorpus.lt arba telefonu +370 615 53 847.